SVARBIOS ISTORINĖS DATOS:

Rašytiniuose šaltiniuose Stakliškių vietovę pirmą kartą (1375 m.) paminėjo vokiečio kronikininkas Hermanas Vartbergė. Aprašydamas kryžiuočių ketinimus pulti Trakų pilį, jis pažymėjo, kad dalis jų kariuomenės nakvojo Stakliškėse (Staghelisken).

1375, 1377, 1403 m. apylinkes puolė kryžiuočiai.

XV a. pabaigoje stovėjęs dvaras, 1513 m. minimas Stakliškių miestelis.

1593 m. pastatyta bažnyčia (manoma, sudeginta Rusijos kariuomenės 1655 m. ).

1792 m. Ketverių metų seimas suteikė Stakliškėms Magdeburgo teises.

1795 m. Stakliškių dvaras ir miestelis atiteko Rusijos iždui. Stakliškių valdytoju tapo generolas Muravjovas. Čia augo jo sūnus, žinomas kaip Muravjovas Korikas.

XIX a. pradžioje Stakliškėse veikė gydykla. Prie Verknės, Guostės, Alšios upelių buvo 10 mineralinių šaltinių, turinčių gydomųjų savybių.

XIX a. antrojoje pusėje miestelis išaugo: dirbo keliolika parduotuvių, smuklių, vyko turgūs, prekymečiai.

1890 m. buvo pastatyta alaus darykla, Stakliškių dvare veikė audimo fabrikas. XX a. pirmojoje pusėje Stakliškėse buvo valsčiaus centras.

Veikė alaus darykla, kepykla, pieninė, vilnų karšykla, paštas. Įkurtos lietuvių ir žydų pradžios mokyklos.

Sovietmečiu buvo pastatyta vidurinė mokykla, plečiama midaus gamykla.

1957 m. prie Stakliškių rastas XIII – XIV a. sidabrinių daiktų lobis. Manoma, kad papuošalai priklausė Lietuvos didikams ir buvo paslėpti XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje.

STAKLIŠKIŲ MOKYKLA:

XVIII a. antrojoje pusėje prie bažnyčios veikė pradžios mokykla.

1593m. Stakliškėse prie medinės bažnyčios veikė parapijinė mokyklėlė. Spaudos draudimo laikais lietuviškas knygas Stakliškių apylinkėse platino kunigas Vincentas Butvydas. Čia jis kunigavo apie 1883-1912m.
„Per jo buvimą Stakliškėse – yra pažymėjęs Liudas Gira, visa parapija išmoko lietuviškai skaityti“. L. Gira 1897 m. baigęs Stakliškių pradinę mokyklą patyrė kunigo V.Butvydo dosnumą. Jį kaip ir kitus kunigas materialiai rėmė.1915 m. Stakliškėse pradėjo veikti pradžios mokykla.Lietuvos respublikos laikais 1935-1936 m.m. veikė šeši skyriai.1941 m. į Sibirą išvežė mokytojus Emiliją ir Rapolą Lekavičius su maža dukrele.
Vokiečių okupacijos metais žuvo mokytojas Julius Kaminskas. 1945 m. Stakliškėse pradėjo veikti progimnazija, vėliau peraugusi į vidurinę mokyklą. 1956-57 m.m. išleista pirmoji abiturientų laida.
1962 m. pastatyta vidurinė mokykla, kuriai ilgus metus vadovavo sporto entuziastas Pranas Kundrotas.
Jo iniciatyva įrengtas sporto stadionas ir aikštynai garsina mokyklą rajone ir respublikoje.
1990 metais atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, mokykla atvėrė naują istorijos puslapį: grįžo tikybos mokymas, išeivijos ir tremtinių literatūra, Lietuvos istorija, atgaivinamos lietuviškos tradicijos ir papročiai.
Mokykla yra išugdžiusi daug sportininkų, literatų, mokytojų, gydytojų.

STAKLIŠKIŲ SENIŪNIJA

Seniūnija garsėja poilsiautojų lankomu Guostaus ežeru, kurio plotas 74 hektarai.
Prie ežero įsikūrusi kaimo turizmo sodyba. Be šio ežero seniūnijoje dar yra Lieliaus, Juodžio, Veršiuko, Gelužio, Pazelvės, Alšios, Krasausiškių, Sutruko, Gelionių, Juodakėlės ežerai. Per seniūniją teka Verknės, Alšios upės ir Guostės, Obelties,Virkiaus upeliai.
Didelius seniūnijos plotus užima Būdų, Gojaus, Pazelvės, Degsnių, Kalnų, Maižyčių, Bendrės, Anglininkų, Baudėjų, Pušelės kalno miškai.
Puošnioje lentoje įamžintas stambiausias Lietuvos medis – Gojaus miško ąžuolas, menantis XVI a.
Gojaus didžiąją miško dalį sudaro jauni medelynai, labai daug jo neseniai iškirsta, tačiau keli nedideli plotai (pvz. seno ąžuolyno 23 kvartale), nepaisant intensyvaus miško tvarkymo, dėl kurio nyksta daugelis su negyva mediena susijusių organizmų, dar tebėra turtingi biologine, tuo pačiu ir grybų įvairove.
Gojaus miške buvo aptiktos 108 rūšių kerpės ir su jomis susiję grybai. Iš jų 5 rūšys įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą: žalsvoji kežytė, alksninė hipotrachina, gelsvoji spuoguotė, baltijinė ramalina ir tamsioji brylytė. Bene įdomiausias radinys buvo aptiktas ne pačiame miške, tačiau ties jo pakraštyje esančiu lauko keliuku – ten buvo aptikta kerpė, kuri iki šiol pasaulyje buvo žinoma tik iš trijų radimviečių Lenkijoje ir Švedijoje. Gleivainių Gojaus miške buvo surinka kiek daugiau kaip 40 rūšių. Tokią palyginti nedidelę įvairovę nulėmė tai, jog miškas išvalytas nuo stambesnių išvartų bei nukritusių storų šakų, kurių pūvančioje medienoje paprastai įsikuria daugybės rūšių gleivainiai. Čia aptikta ir tokių gleivainių, kurie iš viso yra reti pasaulyje ir kurių dažnas net neturi lietuviško vardo, pavyzdžiui, viena seinės ir viena kukuliuko rūšis. O mažai žinomas Europoje, rastas tik Indijoje ir Karibų jūros salose mikroskopinis gleivainis storakotė klastoderma, kurio vaisiakūniai užaugo ant juodalksnio žievės, Gojaus miške aptiktas pirmą ir kol kas vienintelį kartą Lietuvoje.

STAKLIŠKIŲ PRIEŠISTORĖ

Stakliškių apylinkių priešistorė dar mažai tyrinėta. Tačiau žinomi akmens, bronzos ir geležies amžių paminklai bei radiniai apibūdina šiuo laikotarpiu vykusius kultūrinius, ūkinius ir bendruomenių viduje vykusius procesus.Akmens amžiaus laikotarpį mena prie Verknės upės Gripiškių kaime aptikta neolito laikotarpio gyvenvietė. Čia, dešiniosios Verknės upės pakrantės aukštumoje, buvo rastas titnaginis kirvis. Jis liudija, jog čia prieš penkis tūkstantmečius gyveno Rutulinių amforų kultūros bendruomenė. Jos gyventojai jau kirto miškus, norėdami įrengti gyvulių ganyklas.
Netoli kirvio radimvietės aptikta per 200 titnaginių gaminių, daug skelčių ir nuoskalų, žyminčių titnago dirbinių gamybos vietą. Kitoje Verknės pusėje, Kalnų miško pakraštyje, surasta bronzos amžiui būdingos keramikos ir pavienių titnaginių dirbinių.Vėlesnį bronzos amžiaus laikotarpį reprezentuoja Baudėjų kaime aptiktas akmeninis įtveriamasis kirvis. 1936 m. Baudėjų dvare rasti: iš žalvario pagamintas įvijinis smeigtukas, dvi įvijinės apyrankės, keturios gaubtos kūgio formos plokštelės, pusmėnulio formos kabutis, alavinių dirbinių fragmentai. Senojo geležies amžiaus laikotarpiui priklauso Medžionių kaimo vakarinėje dalyje Krūsnių kalvoje 1967 m. tyrinėtas kapinynas, kuriame aptikti trys kapai su puošniomis įkapėmis. Moters kape rastos dvi žalvarinės antkaklės su šaukštiniais ir vytiniais galais, pasaginė apyrankė. Kituose vyrų kapuose taip pat aptikta daug puošnių įkapių, datuojamų IV–V a.
Viduriniojo ir vėlyvojo geležies amžiaus laikotarpiu Stakliškių apylinkėse mirusieji buvo laidojami pilkapiuose. Iš to laikotarpio žinomi Pramiežių, Pieštuvėnų bei naujai aptikti Lielionių pilkapynai, kuriuose mirusieji laidoti sudeginti. Pilkapių sampilai yra 8–10 m skersmens ir iki 1 metro aukščio, apjuosti grioviais. Šie pilkapiai ir jų palaidojimo būdas būdingas senovės lietuvių genties bendruomenėms.

Stakliškių apylinkėse yra žinomi 9 piliakalniai. Čia, kaip ir didesnėje Lietuvos dalyje, jie pradėti pilti dar I tūkstantmečio prieš Kristų laikotarpiu. Šiam laikotarpiui, matyt, priklauso Virkininkų piliakalnis. Vėlesnio laikotarpio piliakalniai labiau įtvirtinti pylimais ir grioviais. Toks vienas geriausiai įtvirtintų yra Medžionių piliakalnis, turintis aukštus gynybinius pylimus ir gilius griovius, kurio viršutiniai sluoksniai datuojami XI–XIII a., o apatiniai – I tūkstantmetyje prieš Kristų. Pavojaus metu papėdžių gyventojai slėpėsi Lepelionių, Noreikiškių piliakalniuose. Šalia piliakalnių yra buvusios gyvenvietės. Viena jų ekspedicijos metu aptikta prie Stakliškių II piliakalnio. Papėdės gyvenvietėse aptikta brūkšniuotosios, grublėtosios, lygiu paviršiumi keramikos. Tai rodo, kad čia dar I tūkstantmetyje prieš Kristų gyveno
Brūkšniuotosios keramikos kultūros bendruomenė, kurios pagrindu formavosi lietuvių gentis.

LIETUVIŠKAS MIDUS

Stakliškių vardą smarkiai išgarsino lietuviško midaus gamykla, kuriai daugelį metų vadovavo inžinierius technologas, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, politinis kalinys Aleksandras Sinkevičius. Jis pagal technologinius aprašymus iš istorinių šaltinių atkūrė midaus receptus ir juos 1972 metais patentavo didžiojoje Britanijoje.
Aleksandras Sinkevičius skelbė, kad lietuviškas midus yra nauja gamybos šaka, apie kurią nėra literatūros, o jos technologija nedėstoma nė vienos šalies aukštojoje mokykloje. Anuomet SSRS Ministrų tarybos Išradimų ir atradimų komitetas jo gamybos būdą pripažino išradimu ir 1969 m. kovą išdavė autorystės liudijimą. Tuometinė Sovietų Sąjungos užsienio prekybos rūmų patentų valdyba ir patentų komitetas prie SSRS Ministrų tarybos jo išradimą užpatentavo JAV, Anglijoje ir Japonijoje.
Šie patentai užsienyje galiojo 20 metų. 1973 m. kovo pradžioje A. Sinkevičius iš Anglijos gavo patento liudijimą su karalienės Elizabeth II antspaudu:
„Mūsų didenybė minimam asmeniui, kuris nuo šiol bus vadinamas patento gavėju, suteikia mūsų ypatingą licenciją, vienintelę privilegiją ir teisę, kad tik patento gavėjas ir daugiau niekas kitas nurodytu laikotarpiu gali gaminti, prekiauti ir kaip kitaip naudotis minėtu išradimu Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės teritorijoje ir Meno saloje ir kad patento gavėjas 16 m. nuo žemiau nurodytos datos turės ir džiaugsis visa gaunama nauda”.
Aleksandras Sinkevičius savo darbo kabinetą ir namus Stakliškėse buvo pavertęs laboratorija: visur buvo pristatyta daug kolbų su užpilais.
Pasakojama, kad jis pats miškuose rinkdavo kai kurias žoleles – jonažoles, liepos žiedus, kadagių uogas ir kitką, likusias pirkdavo iš „Švenčionėlių vaistažolių”. Dalį medaus vadovas pirkdavo iš žmonių, kitą vežėsi iš Rusijos. Ponas Sinkevičius pats žiūrėjo, kaip verda medus, skaičiavo proporcijas. Midaus spalva ir skonis priklauso nuo medaus rūšių – liepų, grikių, miško ar gėlių.
Prieš persikeldamas į Stakliškes A. Sinkevičius dirbo Mažeikių alaus darykloje vyriausiuoju inžinieriumi. Ten jis dirbo 1949-1954 m., o kitais metais jį perkėlė į Klaipėdos alaus daryklą „Švyturys”.
Savo atsiminimuose A. Sinkevičius teigia, kad būtent čia jam kilo idėja atgaivinti senovės lietuvių taurųjį gėrimą – midų. Tačiau tai padaryti, rašoma jo atsiminimuose, jam trukdė Maisto pramonės ministerija, todėl 1957 m. jis perėjo į Lietkoopsąjungos sistemą ir persikėlė į žydo Rabinovičiaus įkurtą, tačiau tuomet apleistą alaus daryklėlę Stakliškėse. Tuos laikus ten mena tik vienas išlikęs senovinis pastatas – buvusi salyklinė.
Atstatęs įmonėlę kaip eksperimentinę gamyklą „Lietuviškas midus”, 1959 m. A. Sinkevičius įgyvendino savo svajonę. Pradžioje jis dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, o nuo 1967 m. – direktoriumi. A. Sinkevičius sovietmečiu buvo turbūt vienintelis nepartinis gamyklos direktorius Lietuvoje. Partiniuose susirinkimuose, kur buvo kviečiami vadovai, dalyvaudavo ir A. Sinkevičius. Pirmininkaujantysis susirinkimą pradėdavo pasakydamas, kad tarp jų yra vienas nepartinis, tačiau labai geras žmogus, todėl susirinkimą galima pradėti.
A. Sinkevičius buvo dosnus savo šeimos nariams ir darbuotojams, tačiau visiškai neskyrė dėmesio sau – vieną drabužį galėjo 10 metų nešioti. Lietuviškų midaus gėrimų autorius daug skaitė istorinių knygų ir kūrė ne tik gėrimus, bet ir literatūrinius kūrinius: yra parašęs dramų, scenarijų, kūrė eilėraščius, taip pat rašė dienoraštį.

Lietuviškas midus susilaukė įvertinimo ir pripažinimo ne tik šalies, bet ir užsienio parodose Zagrebe, Liepcige, Paryžiuje, Londone, Monrealyje.
Midaus paplitimą Lietuvos miestų kultūroje, pasak istorikų, atspindi tai, jog Vilniuje ir kituose miestuose veikė vadinamosios stačiatikiškos bažnytinės midaus brolijos, kurių nariai religinių švenčių proga gamindavo, vartodavo ir parduodavo midų. Bene daugiausia midaus miestelėnai išgerdavo smuklėse (karčemose), kurių tinklas XV a. vid. – XVIII a. buvo apraizgęs beveik visą Lietuvos teritoriją. Lietuviško midaus gamyba susidomima tik XX amžiuje. Pirmoji, tai padariusi įmonė – Beini Šakovo Prienų alaus bravoras. Jame buvo gaminamas keturių rūšių midus. Midų brandindavo penkerius metus, o trijų ketvirčių butelis kainavo aštuonis litus. Eksportavo šį midų į užsienį, daugiausiai į Palestiną. Yra pasakojama, kad midumi mėgo vaišintis prezidentas Antanas Smetona. 1940 m. šį bavorą nacionalizavus midaus gamyba buvo nutraukta. 1944 m. Prienų alaus bravoras buvo subomborduotas. 1957-ias metais Klaipėdos alaus daryklos “Švyturys” technologui Aleksandrui Sinkevičiui, tuometinėje maisto pramonės valdyboje, pritariama gaminti lietuvišką midų. Tačiau, tik pakeitus keletą gamyklų, 1958-ų metų rugsėjo 8-tą dieną, senajame Lietkoopsąjungos Stakliškių alaus daryklos “Gintaras” virimo skyriuje, išverdami pirmieji 700-tai litrų misos lietuviškam midui “Dainava”. 1960-ųjų metų liepos mėnesį pirmieji 1200-tai butelių labai švelnaus, aromatingo, turinčio 10% alkoholio, gintaro spalvos gėrimo – lietuviško midaus „Dainava“, iškeliauja į prekybą. Sėkmingai startavus šiam midui, sukuriamos dar kelios midaus rūšys, midaus pagrindu pradedami gaminti stiprieji gėrimai.
Nacionalinių gėrimų autorius Aleksandras Sinkevičius teigė, kad gėrimai iš medaus gaminami kilniu tikslu: norėta sukurti tokių gėrimų, kurie puoštų mūsų iškilmių stalą, parodytų lietuvišką vaišingumą ir mažiausiai kenktų žmogui.
Tai pagal jo sukurtas receptūras galime pasimėgauti taurele “Žalgirio”, “Suktinio” arba paragauti kelių rūšių midaus –“Bočių”, ”Dainava”, “Stakliškės”.
1969 m. kovo 25 d., tuometinės Tarybų Sąjungos išradimų komitetas užregistruoja medaus gėrimo „Lietuviškas midus“ gamybos būdą, kaip išradimą. Lietuviškas midus sulaukia pelnyto įvertinimo ne tik šalies parodose, bet ir užsienyje: Zagrebe, Leipcige, Paryžiuje, Londone, Monrealyje.
Šiuo metu UAB „Lietuviškas midus“ gaminamas trijų rūšių midus, vienos rūšies balzamas ir keturių rūšių midaus nektarai. Taip pat gaminami 5%, 8% ir 12% alkoholiniai kokteiliai.
Bendrovė midaus, midaus gėrimų, alkoholinių kokteilių, gaiviųjų gėrimų gamyboje ir realizavime yra įdiegusi ir dirba pagal kokybės vadybos sistemą EN ISO 9001, bei aplinkos apsaugos vadybos sistemą EN ISO 14001.
Įmonės gaminiai yra apdovanoti Lietuvos metų gaminio medaliais, įvairių parodų medaliais ir diplomais.

Midus sudaro tik 3% „Lietuviško midaus” produkcijos. Aromatizuojant midaus pusgaminį ir maistinį etilo alkoholį natūraliomis kvapniosiomis medžiagomis gaminami midaus nektarai ir midaus balzamai.
Midaus nektaras – tai spiritinis gėrimas, kuriame yra ne mažiau kaip 22% etilo alkoholio. Jis gaminamas aromatizuojant midaus pusgaminį, midaus distiliuotą ir maistinį rektifikuotą etilo alkoholį natūraliomis kvapiosiomis medžiagomis arba kvapiųjų medžiagų preparatais. Jame yra ne mažiau kaip 40% midaus pusgaminio.
Midaus balzamas – spiritinis gėrimas, kuriame etilo alkoholio koncentracija yra ne mažesnė kaip 35%. Jis gaminamas iš distiliuoto midaus ir pasižymi savitu, dažniausiai karčiu skoniu, gaunamu aromatizuojant midaus distiliatą eteringųjų ir prieskoninių žaliavų ekstraktais ir natūraliomis vaisių-uogų sultimis. Nemažą dalį „Lietuviško midaus” gamybos sudaro ir midaus kokteiliai.
„Lietuviško midaus” fermentacijos rūsyje stovi 100 nerūdijančio plieno talpyklų, jų tūris – 500.000 l. Čia gėrimai brandinami 0,5-1 m. Bendrovė pagrindinę savo produkciją pilsto į stiklinius ir keraminius butelius, kuriuos, išskyrus firminį butelį, gamina vokiečiai.

ARCHITEKTŪRA ir PAMINKLAI:

Stakliškių (Prienų raj.) Švč. Trejybės bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaus, kryžminio plano, su pusapskrite apside, 2 bokštais. Vienanavė, su transeptu. Virš kryžmos – aklinas žemas kupolas. Šventorių juosia mūrinė tinkuota tvora. Apie bažnyčios vargonus skaitykite čia: http://www.vargonai.com/vargonai/kauno-regionas/stakliskes/
Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1586 m. Stakliškių parapijos Švč. Trejybės medinei bažnyčiai fundaciją suteikė karalius Zigmantas III 1596 m. balandžio 4 d.; dabar 1776 m. šviesiausiasis dauggalis jo malonybė ponas Juozapas Boufalas, LDK matininkas, Stakliškių seniūnas, su žmona Konstancija pastatydino nuo pamatų kryžiaus pavidalo [bažnyčią] iš tvirto mūro. Tais pačiais metais spalio 13 d. ją pašventino šviesusis dauggalis jo malonybė kun. Tomas Zenkovičius, Ariopolio vyskupas, sufraganas, Vilniaus katedros prelatas ir dekanas, LDK sekretorius.
Manoma, kad bažnyčią 1655 m. sudegino Rusijos kariuomenė. Nauja bažnyčia užbaigta 1674 m. Stakliškių seniūnas Juozapas Boufalas 1770–1776 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. Čia klebonavo žymūs lietuvių tautos puoselėtojai.

Stakliškėse stovi paminklas Nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti.

PARTIZANINĖS KOVOS:

Partizaninė kova Stakliškių apylinkėse 1944 – 1953 metais aprašyta: http://www.llt.lt/pdf/jieznas_stakliskes/jieznas_partizanai.pdf

Šiame tekste panaudoti informacijos šaltiniai:

1. http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20090630_093958-75019/DS.005.0.01.ETD (žiūrėta 2016-07-04)
2. http://www.stakliskiuvm.puslapiai.lt/Kiti/istorija.htm (žiūrėta 2016-07-04)
3. http://mokslolietuva.lt/2013/08/magdeburgo-teise-ir-lietuviskasis-jos-kontekstas-2/ (žiūrėta 2016-07-04)
4. http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=13048 (žiūrėta 2016-07-04)
5. http://www.prieezero.lt/lt/poilsis-prie-upes/prie-verknes-upes/ (žiūrėta 2016-07-04)
6. http://www.versme.lt/nepabege.htm (žiūrėta 2016-07-04)
7. https://lt.wikipedia.org/wiki/ (žiūrėta 2016-07-04)
8. http://www.pmdtkt.upc.smm.lt/dokumentai/Medziaga/maistas/mm7/maistas-7medziaga.pdf (žiūrėta 2016-07-04)
9. https://issuu.com/knygos.lt/docs/psvl_w (žiūrėta 2016-07-04)
10. http://mokslai.lt/referatai/maisto-pramone/midaus-technologijos.html (žiūrėta 2016-07-04)
11. https://lt.wikipedia.org/wiki/Stakli%C5%A1ki%C5%B3_%C5%A0v%C4%8D._Trejyb%C4%97s_ba%C5%BEny%C4%8Dia (žiūrėta 2016-07-04)
12. http://www.llt.lt/pdf/jieznas_stakliskes/jieznas_partizanai.pdf (žiūrėta 2016-07-04)