Ištrauka iš Vladislavo Sirokomlės (1823-1862m.) knygos „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”
Apie garsiuosius Stakliškių šaltinius, kurie yra apie 200m nuo salos Kiauliakampyje
Ištrauka iš Vladislavo Sirokomlės (1823-1862m.) knygos „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”
Kelionė prie Stakliškių vandenų. Moralinė blogio būtinybė. Trumpa Stakliškių vandenų istorija ir jų cheminė sudėtis. Žodelis apie Birštono ir Nemunaičio vandenis. Ligos, kurias gydo Stakliškių vandenys. Žodelis apie visuomenės gyvenimą.
Nuo miestelio važiuojant į pietvakarius, iki Stakliškių vandenų gal trys varstai kelio. Kelias lygus, platus, ištiesintas, kur galima, iškastas griovys. Tai rodo vietinių rūpestį, kad ligoniams būtų lengviau atvažiuoti į gydyklą. Toks kelias palengvina pasiekti vandenis. Iš miestelio pacientai vyksta parsivežti vandens kasdienos poreikiams. Šis kelias ištiesintas ir įrengtas 1851 m. Jis mena poručiko Rykačiovo, generolo Muravjovo turtų valdytojo, pastangas. Kaip jau minėjome, generolas Muravjovas tam tikrą metų skaičių valdė Stakliškes bei visas jų pajamas.
Pusiaukelėje, geru tiltu pervažiavus per Verknę, kadaise buvęs dailus, o dabar išblukęs nuo lietaus stulpas rodo kelią link vandenų. Miglotoje tolumoje, tamsių miškų fone, dešinėje pusėje, matyti keli mediniai pastatai. Tai Stakliškių kurortas. Pasukame nuo stulpo dešinėn. Pravažiavę kažkokią užtvanką, atsiduriame prie pačių vandenų.
Smėlėta, molinga, kur ne kur pilkšvos spalvos žemė neatrodo derlinga, tačiau gyvenimas, kuris mus supa, augmenija, kokios niekur kitur nėra, rodo, kiek daug yra pirminių cheminių elementų. Iš šitos žemės organinės būtybės gauna maisto, auga ir stiprėja. Nenuostabu, kad druskų ir dujų elementai, kurie suteikė gyvybę tokiai daugybei ąžuolų, tokiai daugybei vešlių žolių ir gėlių, prisotina greta esančius vandenų šaltinius, o šie padeda sergantiems žmonėms.
Filosofai jau seniai sutinka, kad blogio reikia moralinei tvarkai palaikyti. Liga — tai nenormali organizmo būklė, priešinga įgimtai. Svarbus, dažnai išganingas jos vaidmuo žmogui. Liga — tai dievo įspėjimas arba dovana jo numylėtiniams, kuriems jis siunčia savo kryžių. Liga — tai bausmė nusikaltėliams, apsauganti nuo nusikaltimo. Liga primena, kad išaukštintas iki angelų ir sulygintas su dievybe žmogus yra tik dulkė, kuri dulke ir virs. Kita vertus, dievo įstatymas verčia rūpintis savo gyvenimu ir egzistencija. Amžinybės instinktas davė pradžią bandymams ir medicinos mokslui. O tasai, kurs kančiomis paženklina žmonių gyvenimą, teikia ir būdų išgydyti: duoda mums tyro oro, pasotina augalus ir akmenis gyvybės jėga, įtreš-kia jos į šaltinių vandenis. Piktžodžiavo Volteras, pranašaudamas, kad mūsų ligoms net Amerikoje reikia ieškoti vaistų. Išmintingas gydytojas visuomet ras gamtoje, greta savęs, vaistų nuo kančios, kol dar neišmušė valanda, kada viešpats pasišauks į savo teismą. Toks didelis susidomėjimas mineraliniais Stakliškių vandenimis todėl, kad jie yra mūsų, kad neturtingiems ligoniams gydymas yra lengvai prieinamas, o turtingesniems nebūtina gydytis svetur, kad atgautų sveikatą. Apžvelkime Stakliškių istoriją *. Į čionykščius vandenis jau seniai atkreiptas dėmesys, bet ne dėl jų gydomųjų savybių, o dėl to, kad tikėtasi iš šių vandenų gauti valgomąją druską, mat buvo pastebėta, kad jos čia yra. Neturtingas kaimietis, negalėdamas, o kartais ir neturėdamas už ką nusipirkti miestelyje druskos, gamindamas maistą, vartodavo šių šaltinių vandenį.
Yra išlikę pėdsakų ir padavimų, kad Lietuvos etmonas Liudvikas Pociejus, Stakliškių seniūnas, įrengė čia druskos viryklą. Įmonė, nedavusi laukiamos naudos, žlugo. Mums sakė, kad Stakliškių seniūnijos archyve yra užrašytas pasakojimas, jog seniūno L. Pociejaus parsivežtas iš užsienio technikas, kasdamas ir valydamas šaltinius, aptikęs tokią stiprią vandens gyslą, kad ji, išsiveržusi iš žemės gelmių, užliejo visą lanką ir jau pastatytus įrengimus valgomąjai druskai gauti. Apsukrus vokietis turėjo bėgti, o L. Pociejus buvo priverstas atsisakyti savo sumanymų.
Stanislovo Augusto laikais, kai viršesni žmonės daugiau dėmesio skyrė savo kraštui ir jo gamybai, kai Lenkijos ir Lietuvos iždo komisijos į įvairias puses išsiuntinėjo mokslininkus tirti druskingųjų šaltinių, į Stakliškes vėl buvo atkreiptas vyriausybės dėmesys. Vilniaus akademijos profesoriai Sartorijus ir Juzefas Mickevičius, čia atvykę Lietuvos pakanclerio Joachimo Chreptavičiaus nurodymu, nustatė, kad čionykščiuose vandenyse valgomosios druskos yra vos pusė procento. Profesoriai pareiškė, kad druskos gavyba čia neapsimokėtų.
1791 m. čia buvo atsiųstas botanikas ir gamtininkas S. B. Jundzilas. Jis rado supelkėjusią daugiau kaip vieno margo ploto žemumą, vadinamą Zupka, per kurią vingiuoja Obelties upė ir yra keli šuliniai su švariu vandeniu, turinčiu silpną sieros kvapą. Ten buvo ir kiti du šuliniai drumzlino, gelsvo ir nemaloniai dvokiančio vandens. S. Jundzilas sumanė vandenį iššaldyti, o ne išvirinti. Iš 20 gorčių vandens gauta l gorčius tiršto sūrymo, kuris buvo garinamas ir kristalizuojamas. Gauta 9 lotai ir 27 granai baltos valgomosios druskos. Rezultatas mažai ką geresnis už ankstesniuosius.
Grįžęs į Vilnių, profesorius S. B. Jundzilas išleido brošiūrą apie Stakliškių druskingųjų šaltinių savybes ir įteikė ją karaliui, kuris mokslininką apdovanojo aukso medaliu merentibus. O druskingieji šaltiniai ir vėl buvo pamiršti. Senosios druskos virykles plytiniai pamatai ir vieno šaltinio sutvirtinimai primena apie kelis bandymus panaudoti čionykščiuose vandenyse pastebėtus druskų elementus.
1827 m. fon Ulmanas, kuris, kaip anksčiau kalbėjome, geognostikos tikslais keliavo po Lietuvą, apibūdino Stakliškes kaip vietą, kurią verta ištirti dėl jos šaltinių. Sūrus vandens skonis leido jam daryti išvadą, kad čia gali būti kasamų druskos klodų. Dėl to žemė buvo gręžiama iki 10,5 sieksnio gylio. Po smėlingo molio sluoksniu rasta raudono ir melsvai pilko molio. Tačiau dėl kietų uolienų nuolaužų, pasitaikančių molyje, giliau gręžti buvo neįmanoma. Pragręžta anga palikta ateities tyrinėtojams. Tačiau tyrinėtojų neatsirado. Taip Stakliškės išlaukė dar 50 metų, ir tik atsitiktinai buvo atkreiptas dėmesys į jų šaltinių gydomąsias savybes. 1841 m. pavasarį kažkokia liga, kurios požymis buvo dedervinės, užpuolė apylinkių gyventojų naminius gyvulius. Tuometiniam Stakliškių valdytojui Songailai atėjo mintis išmaudyti sergančius gyvulius sieringame šaltinyje. Rezultatai buvo geri. Visa banda, kelis kartus išmaudyta šiuose vandenyse, pasveiko. Šis įvykis pirmą kartą paskatino ištirti Stakliškių šaltinių vandenis mediciniškai. Valdžios pakviestas daktaras Zelionka ir vaistininkas Ancipa, ištyrę ir chemiškai išanalizavę trijų šaltinių vandenis, pareiškė, kad minėtieji šaltiniai gali gydyti tam tikras ligas.
Laikraščio „Kurier Wilenski” straipsnyje pranešama, kad Stakliškėse galima išgydyti reumatą, išbėrimus, geltligę, kirmėles. Tai daugeliui ligonių buvo ženklas vykti prie pigesnių vandenų, o ne prie kitų, brangesnių, savo krašte, o juo labiau užsienyje.
Iš pradžių nedaug ligonių atvykdavo prie Stakliškių vandenų, bet vėliau jų vis daugėjo. Generolas Muravjovas, tuometinis Stakliškių nuomotojas, pastatė gyvenvietėje pirmąsias nuolatines maudykles. Buvo pastatytas medinis namas, arklidė, maudymosi vonios su šalto vandens rezervuarais. Įrengti mediniai indai su variniais vamzdžiais šaltam vandeniui šildyti. Sušilęs vanduo tekėdavo i vonias. Name, kuriame buvo šeši atskiri butai, jau nebetilpo visi pacientai. Ligoniai apsigyvendavo, kur galėdavo, ir buvo patenkinti vandens poveikiu, bet mintyse keikė, kad trūksta vietos ir patogumų.
1851 m. buvęs Stakliškių administratorius nuliūdino ligonius, palikdamas savo tarnybą. Jis paėmė visa, ką savo lėšomis buvo įrengęs maudyklėse ir gyvenamosiose patalpose. Netekus vandens šildymo aparato, vonių maudyklėse, būtinų įrengimų patalpose, atrodė, kad Stakliškių vandenys ir vėl bus užmiršti. Tų pačių metų gegužės mėnesį atvyko generolo Muravjovo įgaliotinis Vladimiras Rykačiovas. Jis turėjo patenkinti būtiniausias vietos reikmes. Supratęs gyvenvietės reikšmę, nutarė labiau pasirūpinti šiuo neturtingu sergančių gyventojų prieglobsčiu. Mat aišku, kad čia dar negalėdavo atvykti sveiki pacientai ar turtuoliai, norintys papramogauti ir pasilinksminti.
Per penkias savaites įvyko stebuklas. Vėl sutvarkyta apleistos maudyklės ir butai. Arklidėse ir vežiminėse buvo įrengti švarūs ir gana patogūs kambariai, kuriuos supo verandos, kad būtų kur lietingu oru pasivaikščioti. Sumūryta krosnis ir padarytas varinis garo aparatas vandeniui šildyti. Į kiekvieną vonią atvesti mediniai vamzdžiai su šaltu ir karštu vandeniu. Buvo išvalyti, aptverti ir apdengti nuo lietaus svarbiausi šaltiniai. Pastatytas dar vienas namas, taigi atskirų butų jau buvo 23. Nuo gyvenamųjų namų į vonias vedė nepatogus, siauras, pelkėtas kelias. Rykačiovas ir tai sutvarkė. Nors ir užsiėmęs maudyklių statybomis, vis dėlto surado laiko ir galimybę nutiesti naują, trumpą ir patogų kelią iš miestelio link šaltinių. Dar ketino pastatyti du didelius namus, daugiau vonių, aprūpinti jas nauju vandens šildymo aparatu ir sutvarkyti aptarnavimus. Tačiau 1851 m. buvo pertvarkomi iždo turtai, ir pasibaigė generolo Muravjovo nuomojimo terminas, tad V. Rykačiovas, per tokį trumpą laiką atlikęs tiek daug atmintinų darbų, turėjo išvykti iš Stakliškių.
Tais pačiais 1851 m. Vilniaus vaistininkas Kuševičius ištyrė Stakliškių mineralinių vandenų cheminę sudėtį ir rezultatus paskelbė gydytojų leidinyje „Pamiętnik Towarzystwa lekarskiego Warszawskiego”. Tų metų birželio mėnesį Stakliškėse gydėsi 60 asmenų. Kitais metais ligonių jau buvo dvigubai daugiau. Per pastaruosius dvejus metus jų padaugėjo iki 200. Žmonės kas mėnesį, kas kelias savaites keičiasi. Į gydyklą plūsta vis daugiau gyventojų, ir tai pranašauja jai gerą ateitį. 1853 m. valstybės turtų ministro potvarkiu Stakliškių mineraliniai vandenys 24 metams išnuomoti piliečiui Sacevičiui ir garbingam Vilniaus gydytojui Bilinskiui. Iškeltos sąlygos pagal duotą planą pastatyti namą, kuriame būtų įrengtos vandens šildymo vonios, galerijos ir pasivaikščiojimų vietos, nes į vakarus esąs ąžuolynas teikia tam geras sąlygas. Atidavus gydyklą nuomon, buvo patenkintas svarbiausias poreikis, kad prie šių vandenų nuolatos gyventų medikas. Stakliškėse yra trys svarbiausi šaltiniai. Pirmasis, vadinamas “Sieros” šaltiniu, yra prie pat vonių. Tai labai gilus šaltinis. Iš jo galima paimti vandens apie 120-čiai vonių, ir jo lygis nekrinta. Vanduo čia yra skaidrus ir beveik bespalvis. Jo žalsvas atspalvis vos vos pastebimas, Šio šaltinio pavadinimas atsirado nuo to, kai daktaras Rynkas, tyrinėjęs jį 1846 m., pajuto jame sieros kvapą. Šis kvapas sustiprėdavo, kai būdavo sumaišomas karštas vanduo su šaltu. Dabar jo vandenyje nebėra. Greičiausiai kvapas sklido nuo pūvančios šaltinio augmenijos. Šio vandens temperatūra šiltą vasaros dieną būna +10—12°. Vilniaus vaistininkas Velka ištyrė cheminę Stakliškių vandenų sudėtį.
Apie 30 žingsnių į pietryčius nuo „Sieros” šaltinio yra antras šaltinis, vadinamas „Sūriuoju”, kurio vandenį ligoniai geria. Vanduo taip pat skaidrus ir be kvapo. Jo temperatūra apie +12°, o sudėtinės dalys tokios pat kaip ir pirmojo šaltinio, tik kiekiai mažesni. Kiek daugiau tik kalcio karbonato. Išgarinus 16 uncijų, gauta 3 granai gipso ir 26 granai tirpių druskų.
Netoliese trykštantis trečiasis šaltinis vadinamas „Geležiniu”. Jo vanduo šiek tiek aitraus skonio, bespalvis ir bekvapis. Jo paviršiuje matyti rausvai violetinė plėvelė — tokia, kokia paprastai būna pelkėtose vietose. Šio šaltinio cheminė sudėtis dar neištirta. Be šitų, yra dar keli mažesni tokių pat savybių šaltiniai.