Tema: ‘Istorija’


Briuselis pripažino midų „Stakliškės“ Europos produktu

2016-07-04 13:07

Europos Komisija į Saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registrą įtraukė midų „Stakliškės“ midų.

Tai ketvirtas lietuviškas produktas, įgijęs saugomą produkto pavadinimą ES lygiu. Šiame sąraše be midaus „Stakliškės“ yra Lietuviškas varškės sūris, kuriam suteikta Saugoma geografinė nuoroda, Seinų/Lazdijų krašto medus, kuriam suteikta Saugoma kilmės vietos nuoroda ir skilandis, kuriam suteikta Garantuoto tradicinio gaminio nuoroda. Pripažinimas ES lygiu suteikia galimybę šį midų ženklinti specialiu ES ženklu su nuoroda „Saugoma geografinė nuoroda“.

Stakliškių midus yra savotiškas originalus nacionalinis gėrimas, kuris buvo gaminamas žiloje senovėje. Seniausia konkreti rašytinė informacija apie midaus vartojimą baltų žemėje aptinkama Vulfstano pasakojime apie 890 m. Šis keliautojas ir pirklys pats apsilankė Pabaltijo žemėse ir žinių gavo iš pirminių šaltinių, jog šiose vietovėse būta labai daug medaus ir iš jo gaminamas gėrimas. XIV a. pradžios kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis teigė, jog lietuvių protėviai geria paprastą vandenį, medaus vyną, vadinamą midumi, taip pat kumelių pieną, tik jo niekad negeria nepašventinto. Midus tapo savotiška legenda, kurią naujai atgaivinti pabandyta jau XX a. pradžioje, ir tik po Antrojo pasaulinio karo Stakliškių midaus gamyklos inžinierius technologas Aleksandras Sinkevičius užsibrėžė atkurti senovėje  XV-XVIII amžiuje gaminto iš laukinių bičių medaus ir įvairių žolelių midaus receptą ir atnaujinti tradicinio, natūralaus, nespirituoto midaus, kuris tuo metu nebebuvo gaminamas nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse, gamybą. Midus „Stakliškės“ – tai nestiprus, skaidrios gintarinės spalvos, alkoholinis gėrimas, pavadintas miestelio, kuriame sutelkta lietuviško midaus gamyba, vardu.

Midui „Stakliškės“ būdingą aiškiai išreikštą medaus skonį su saldžiai rūgštoku prieskoniu ir pikantišką aromatą suteikia subalansuotas cukraus bei rūgšties santykis, tradicinis gamybos būdas – ilga natūrali fermentacija (iki 90 parų) ir ilgas midaus brandinimas (ne mažiau kaip 9 mėn.) bei tradicinė produkto receptūra – midaus gamybai naudojamas tik natūralus bičių medus ir prieskoninės žolelės – apyniai, liepų žiedai ir kadagio uogos.

Midus „Stakliškės“ skiriasi nuo aplinkiniuose kraštuose gaminamų midaus rūšių tuo, kad visas etilo alkoholio kiekis išgaunamas tik natūralios fermentacijos būdu, jo stiprumas nėra koreguojamas etilo alkoholiu, medus negali būti pakeičiamas cukrumi ar kitomis saldinimo medžiagomis, nenaudojami  dažikliai, aromatinės medžiagos ar konservantai.

Europos Sąjungoje iš viso yra įregistruota apie 1 200 įvairių sūrio, mėsos, vaisių ir daržovių, alaus, konditerijos bei kitų žemės ūkio ir maisto produktų pavadinimų. Tai rodo, kad gamintojams yra naudingas jų produktų pripažinimas. Pripažinimo Europos Sąjungoje laukia ir dar 3 lietuviški produktai: sūris Liliputas, Daujėnų naminė duona bei žemaitiškas kastinys.



Kita Stakliskes.lt svetainės reklama:



Ištrauka iš Vladislavo Sirokomlės (1823-1862m.) knygos „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“

2016-07-04 12:07

Apie garsiuosius Stakliškių šaltinius, kurie yra apie 200m nuo salos Kiauliakampyje

Ištrauka iš Vladislavo Sirokomlės (1823-1862m.) knygos „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“

Kelionė prie Stakliškių vandenų. Moralinė blogio bū­tinybė. Trumpa Stakliškių vandenų istorija ir jų cheminė sudėtis. Žodelis apie Birštono ir Nemunaičio vandenis. Ligos, kurias gydo Stakliškių vandenys. Žodelis apie vi­suomenės gyvenimą.
Nuo miestelio važiuojant į pietvakarius, iki Stakliškių vandenų gal trys varstai kelio. Kelias lygus, platus, iš­tiesintas, kur galima, iškastas griovys. Tai rodo vietinių rūpestį, kad ligoniams būtų lengviau atvažiuoti į gydyklą. Toks kelias palengvina pasiekti vandenis. Iš miestelio pacientai vyksta parsivežti vandens kasdienos poreikiams. Šis kelias ištiesintas ir įrengtas 1851 m. Jis mena poručiko Rykačiovo, generolo Muravjovo turtų valdytojo, pastangas. Kaip jau minėjome, generolas Muravjovas tam tikrą metų skaičių valdė Stakliškes bei visas jų pajamas.
Pusiaukelėje, geru tiltu pervažiavus per Verknę, ka­daise buvęs dailus, o dabar išblukęs nuo lietaus stulpas rodo kelią link vandenų. Miglotoje tolumoje, tamsių miš­kų fone, dešinėje pusėje, matyti keli mediniai pastatai. Tai Stakliškių kurortas. Pasukame nuo stulpo dešinėn. Pravažiavę kažkokią užtvanką, atsiduriame prie pačių vandenų.
Smėlėta, molinga, kur ne kur pilkšvos spalvos žemė neatrodo derlinga, tačiau gyvenimas, kuris mus supa, augmenija, kokios niekur kitur nėra, rodo, kiek daug yra pirminių cheminių elementų. Iš šitos žemės organinės bū­tybės gauna maisto, auga ir stiprėja. Nenuostabu, kad druskų ir dujų elementai, kurie suteikė gyvybę tokiai dau­gybei ąžuolų, tokiai daugybei vešlių žolių ir gėlių, priso­tina greta esančius vandenų šaltinius, o šie padeda ser­gantiems žmonėms.
Filosofai jau seniai sutinka, kad blogio reikia mora­linei tvarkai palaikyti. Liga — tai nenormali organizmo būklė, priešinga įgimtai. Svarbus, dažnai išganingas jos vaidmuo žmogui. Liga — tai dievo įspėjimas arba dovana jo numylėtiniams, kuriems jis siunčia savo kryžių. Liga — tai bausmė nusikaltėliams, apsauganti nuo nusikaltimo. Liga primena, kad išaukštintas iki angelų ir sulygintas su dievybe žmogus yra tik dulkė, kuri dulke ir virs. Kita ver­tus, dievo įstatymas verčia rūpintis savo gyvenimu ir eg­zistencija. Amžinybės instinktas davė pradžią bandymams ir medicinos mokslui. O tasai, kurs kančiomis paženklina žmonių gyvenimą, teikia ir būdų išgydyti: duoda mums tyro oro, pasotina augalus ir akmenis gyvybės jėga, įtreš-kia jos į šaltinių vandenis. Piktžodžiavo Volteras, prana­šaudamas, kad mūsų ligoms net Amerikoje reikia ieškoti vaistų. Išmintingas gydytojas visuomet ras gamtoje, gre­ta savęs, vaistų nuo kančios, kol dar neišmušė valanda, kada viešpats pasišauks į savo teismą. Toks didelis susi­domėjimas mineraliniais Stakliškių vandenimis todėl, kad jie yra mūsų, kad neturtingiems ligoniams gydymas yra lengvai prieinamas, o turtingesniems nebūtina gydytis svetur, kad atgautų sveikatą. Apžvelkime Stakliškių istoriją *. Į čionykščius vandenis jau seniai atkreiptas dėmesys, bet ne dėl jų gydomųjų sa­vybių, o dėl to, kad tikėtasi iš šių vandenų gauti valgo­mąją druską, mat buvo pastebėta, kad jos čia yra. Netur­tingas kaimietis, negalėdamas, o kartais ir neturėdamas už ką nusipirkti miestelyje druskos, gamindamas maistą, vartodavo šių šaltinių vandenį.
Yra išlikę pėdsakų ir padavimų, kad Lietuvos etmonas Liudvikas Pociejus, Stakliškių seniūnas, įrengė čia drus­kos viryklą. Įmonė, nedavusi laukiamos naudos, žlugo. Mums sakė, kad Stakliškių seniūnijos archyve yra užra­šytas pasakojimas, jog seniūno L. Pociejaus parsivežtas iš užsienio technikas, kasdamas ir valydamas šaltinius, ap­tikęs tokią stiprią vandens gyslą, kad ji, išsiveržusi iš že­mės gelmių, užliejo visą lanką ir jau pastatytus įrengi­mus valgomąjai druskai gauti. Apsukrus vokietis turėjo bėgti, o L. Pociejus buvo priverstas atsisakyti savo su­manymų.
Stanislovo Augusto laikais, kai viršesni žmonės dau­giau dėmesio skyrė savo kraštui ir jo gamybai, kai Len­kijos ir Lietuvos iždo komisijos į įvairias puses išsiunti­nėjo mokslininkus tirti druskingųjų šaltinių, į Stakliškes vėl buvo atkreiptas vyriausybės dėmesys. Vilniaus akade­mijos profesoriai Sartorijus ir Juzefas Mickevičius, čia atvykę Lietuvos pakanclerio Joachimo Chreptavičiaus nu­rodymu, nustatė, kad čionykščiuose vandenyse valgomo­sios druskos yra vos pusė procento. Profesoriai pareiškė, kad druskos gavyba čia neapsimokėtų.
1791 m. čia buvo atsiųstas botanikas ir gamtininkas S. B. Jundzilas. Jis rado supelkėjusią daugiau kaip vieno margo ploto žemumą, vadinamą Zupka, per kurią vin­giuoja Obelties upė ir yra keli šuliniai su švariu vande­niu, turinčiu silpną sieros kvapą. Ten buvo ir kiti du šu­liniai drumzlino, gelsvo ir nemaloniai dvokiančio van­dens. S. Jundzilas sumanė vandenį iššaldyti, o ne išvirinti. Iš 20 gorčių vandens gauta l gorčius tiršto sūrymo, kuris buvo garinamas ir kristalizuojamas. Gauta 9 lotai ir 27 granai baltos valgomosios druskos. Rezultatas mažai ką geresnis už ankstesniuosius.
Grįžęs į Vilnių, profesorius S. B. Jundzilas išleido bro­šiūrą apie Stakliškių druskingųjų šaltinių savybes ir įteikė ją karaliui, kuris mokslininką apdovanojo aukso medaliu merentibus. O druskingieji šaltiniai ir vėl buvo pamiršti. Senosios druskos virykles plytiniai pamatai ir vieno šaltinio sutvirtinimai primena apie kelis bandymus panau­doti čionykščiuose vandenyse pastebėtus druskų elemen­tus.
1827 m. fon Ulmanas, kuris, kaip anksčiau kalbėjome, geognostikos tikslais keliavo po Lietuvą, apibūdino Stak­liškes kaip vietą, kurią verta ištirti dėl jos šaltinių. Sūrus vandens skonis leido jam daryti išvadą, kad čia gali būti kasamų druskos klodų. Dėl to žemė buvo gręžiama iki 10,5 sieksnio gylio. Po smėlingo molio sluoksniu rasta raudono ir melsvai pilko molio. Tačiau dėl kietų uolienų nuolaužų, pasitaikančių molyje, giliau gręžti buvo neįma­noma. Pragręžta anga palikta ateities tyrinėtojams. Tačiau tyrinėtojų neatsirado. Taip Stakliškės išlaukė dar 50 metų, ir tik atsitiktinai buvo atkreiptas dėmesys į jų šaltinių gydomąsias savybes. 1841 m. pavasarį kažko­kia liga, kurios požymis buvo dedervinės, užpuolė apylin­kių gyventojų naminius gyvulius. Tuometiniam Stakliškių valdytojui Songailai atėjo mintis išmaudyti sergančius gyvulius sieringame šaltinyje. Rezultatai buvo geri. Visa banda, kelis kartus išmaudyta šiuose vandenyse, pasveiko. Šis įvykis pirmą kartą paskatino ištirti Stakliškių šaltinių vandenis mediciniškai. Valdžios pakviestas daktaras Zelionka ir vaistininkas Ancipa, ištyrę ir chemiškai išanali­zavę trijų šaltinių vandenis, pareiškė, kad minėtieji šalti­niai gali gydyti tam tikras ligas.
Laikraščio „Kurier Wilenski“ straipsnyje pranešama, kad Stakliškėse galima išgydyti reumatą, išbėrimus, geltligę, kirmėles. Tai daugeliui ligonių buvo ženklas vykti prie pigesnių vandenų, o ne prie kitų, brangesnių, savo krašte, o juo labiau užsienyje.
Iš pradžių nedaug ligonių atvykdavo prie Stakliškių vandenų, bet vėliau jų vis daugėjo. Generolas Muravjo­vas, tuometinis Stakliškių nuomotojas, pastatė gyvenvie­tėje pirmąsias nuolatines maudykles. Buvo pastatytas medinis namas, arklidė, maudymosi vonios su šalto van­dens rezervuarais. Įrengti mediniai indai su variniais vamzdžiais šaltam vandeniui šildyti. Sušilęs vanduo te­kėdavo i vonias. Name, kuriame buvo šeši atskiri butai, jau nebetilpo visi pacientai. Ligoniai apsigyvendavo, kur galėdavo, ir buvo patenkinti vandens poveikiu, bet min­tyse keikė, kad trūksta vietos ir patogumų.
1851 m. buvęs Stakliškių administratorius nuliūdino ligonius, palikdamas savo tarnybą. Jis paėmė visa, ką sa­vo lėšomis buvo įrengęs maudyklėse ir gyvenamosiose patalpose. Netekus vandens šildymo aparato, vonių maudyk­lėse, būtinų įrengimų patalpose, atrodė, kad Stakliškių vandenys ir vėl bus užmiršti. Tų pačių metų gegužės mė­nesį atvyko generolo Muravjovo įgaliotinis Vladimiras Rykačiovas. Jis turėjo patenkinti būtiniausias vietos reik­mes. Supratęs gyvenvietės reikšmę, nutarė labiau pasirū­pinti šiuo neturtingu sergančių gyventojų prieglobsčiu. Mat aišku, kad čia dar negalėdavo atvykti sveiki pa­cientai ar turtuoliai, norintys papramogauti ir pasilinks­minti.
Per penkias savaites įvyko stebuklas. Vėl sutvarkyta apleistos maudyklės ir butai. Arklidėse ir vežiminėse buvo įrengti švarūs ir gana patogūs kambariai, kuriuos supo verandos, kad būtų kur lietingu oru pasivaikščioti. Sumū­ryta krosnis ir padarytas varinis garo aparatas vandeniui šildyti. Į kiekvieną vonią atvesti mediniai vamzdžiai su šaltu ir karštu vandeniu. Buvo išvalyti, aptverti ir apdengti nuo lietaus svarbiausi šaltiniai. Pastatytas dar vienas na­mas, taigi atskirų butų jau buvo 23. Nuo gyvenamųjų namų į vonias vedė nepatogus, siauras, pelkėtas kelias. Rykačiovas ir tai sutvarkė. Nors ir užsiėmęs maudyklių statybomis, vis dėlto surado laiko ir galimybę nutiesti naują, trumpą ir patogų kelią iš miestelio link šaltinių. Dar ketino pastatyti du didelius namus, daugiau vonių, aprūpinti jas nauju vandens šildymo aparatu ir sutvarkyti aptarnavimus. Tačiau 1851 m. buvo pertvarkomi iždo tur­tai, ir pasibaigė generolo Muravjovo nuomojimo terminas, tad V. Rykačiovas, per tokį trumpą laiką atlikęs tiek daug atmintinų darbų, turėjo išvykti iš Stakliškių.
Tais pačiais 1851 m. Vilniaus vaistininkas Kuševičius ištyrė Stakliškių mineralinių vandenų cheminę sudėtį ir rezultatus paskelbė gydytojų leidinyje „Pamiętnik Towarzystwa lekarskiego Warszawskiego“. Tų metų birželio mėnesį Stakliškėse gydėsi 60 asmenų. Kitais metais ligo­nių jau buvo dvigubai daugiau. Per pastaruosius dvejus metus jų padaugėjo iki 200. Žmonės kas mėnesį, kas ke­lias savaites keičiasi. Į gydyklą plūsta vis daugiau gyven­tojų, ir tai pranašauja jai gerą ateitį. 1853 m. valstybės turtų ministro potvarkiu Stakliškių mineraliniai vandenys 24 metams išnuomoti piliečiui Sacevičiui ir garbingam Vilniaus gydytojui Bilinskiui. Iškeltos sąlygos pagal duo­tą planą pastatyti namą, kuriame būtų įrengtos vandens šildymo vonios, galerijos ir pasivaikščiojimų vietos, nes į vakarus esąs ąžuolynas teikia tam geras sąlygas. Atidavus gydyklą nuomon, buvo patenkintas svarbiausias poreikis, kad prie šių vandenų nuolatos gyventų medikas. Stakliškėse yra trys svarbiausi šaltiniai. Pirmasis, vadinamas “Sieros” šaltiniu, yra prie pat vonių. Tai labai gilus šaltinis. Iš jo galima paimti vandens apie 120-čiai vonių, ir jo lygis nekrinta. Vanduo čia yra skaidrus ir beveik bespalvis. Jo žalsvas atspalvis vos vos pastebimas, Šio šaltinio pavadinimas atsirado nuo to, kai daktaras Rynkas, tyrinėjęs jį 1846 m., pajuto jame sieros kvapą. Šis kvapas sustiprėdavo, kai būdavo sumaišomas karštas vanduo su šaltu. Dabar jo vandenyje nebėra. Greičiausiai kvapas sklido nuo pūvančios šaltinio augmenijos. Šio vandens temperatūra šiltą vasaros dieną būna +10—12°. Vilniaus vaistininkas Velka ištyrė cheminę Stakliškių vandenų sudėtį.
Apie 30 žingsnių į pietryčius nuo „Sieros“ šaltinio yra antras šaltinis, vadinamas „Sūriuoju“, kurio vandenį ligo­niai geria. Vanduo taip pat skaidrus ir be kvapo. Jo tem­peratūra apie +12°, o sudėtinės dalys tokios pat kaip ir pirmojo šaltinio, tik kiekiai mažesni. Kiek daugiau tik kalcio karbonato. Išgarinus 16 uncijų, gauta 3 granai gipso ir 26 granai tirpių druskų.
Netoliese trykštantis trečiasis šaltinis vadinamas „Ge­ležiniu“. Jo vanduo šiek tiek aitraus skonio, bespalvis ir be­kvapis. Jo paviršiuje matyti rausvai violetinė plėvelė — tokia, kokia paprastai būna pelkėtose vietose. Šio šaltinio cheminė sudėtis dar neištirta. Be šitų, yra dar keli ma­žesni tokių pat savybių šaltiniai.



Kita Stakliskes.lt svetainės reklama:



Istorija

2016-07-04 08:07

SVARBIOS ISTORINĖS DATOS:

Rašytiniuose šaltiniuose Stakliškių vietovę pirmą kartą (1375 m.) paminėjo vokiečio kronikininkas Hermanas Vartbergė. Aprašydamas kryžiuočių ketinimus pulti Trakų pilį, jis pažymėjo, kad dalis jų kariuomenės nakvojo Stakliškėse (Staghelisken).

1375, 1377, 1403 m. apylinkes puolė kryžiuočiai.

XV a. pabaigoje stovėjęs dvaras, 1513 m. minimas Stakliškių miestelis.

1593 m. pastatyta bažnyčia (manoma, sudeginta Rusijos kariuomenės 1655 m. ).

1792 m. Ketverių metų seimas suteikė Stakliškėms Magdeburgo teises.

1795 m. Stakliškių dvaras ir miestelis atiteko Rusijos iždui. Stakliškių valdytoju tapo generolas Muravjovas. Čia augo jo sūnus, žinomas kaip Muravjovas Korikas.

XIX a. pradžioje Stakliškėse veikė gydykla. Prie Verknės, Guostės, Alšios upelių buvo 10 mineralinių šaltinių, turinčių gydomųjų savybių.

XIX a. antrojoje pusėje miestelis išaugo: dirbo keliolika parduotuvių, smuklių, vyko turgūs, prekymečiai.

1890 m. buvo pastatyta alaus darykla, Stakliškių dvare veikė audimo fabrikas. XX a. pirmojoje pusėje Stakliškėse buvo valsčiaus centras.

Veikė alaus darykla, kepykla, pieninė, vilnų karšykla, paštas. Įkurtos lietuvių ir žydų pradžios mokyklos.

Sovietmečiu buvo pastatyta vidurinė mokykla, plečiama midaus gamykla.

1957 m. prie Stakliškių rastas XIII – XIV a. sidabrinių daiktų lobis. Manoma, kad papuošalai priklausė Lietuvos didikams ir buvo paslėpti XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje.

STAKLIŠKIŲ MOKYKLA:

XVIII a. antrojoje pusėje prie bažnyčios veikė pradžios mokykla.

1593m. Stakliškėse prie medinės bažnyčios veikė parapijinė mokyklėlė. Spaudos draudimo laikais lietuviškas knygas Stakliškių apylinkėse platino kunigas Vincentas Butvydas. Čia jis kunigavo apie 1883-1912m.
„Per jo buvimą Stakliškėse – yra pažymėjęs Liudas Gira, visa parapija išmoko lietuviškai skaityti“. L. Gira 1897 m. baigęs Stakliškių pradinę mokyklą patyrė kunigo V.Butvydo dosnumą. Jį kaip ir kitus kunigas materialiai rėmė.1915 m. Stakliškėse pradėjo veikti pradžios mokykla.Lietuvos respublikos laikais 1935-1936 m.m. veikė šeši skyriai.1941 m. į Sibirą išvežė mokytojus Emiliją ir Rapolą Lekavičius su maža dukrele.
Vokiečių okupacijos metais žuvo mokytojas Julius Kaminskas. 1945 m. Stakliškėse pradėjo veikti progimnazija, vėliau peraugusi į vidurinę mokyklą. 1956-57 m.m. išleista pirmoji abiturientų laida.
1962 m. pastatyta vidurinė mokykla, kuriai ilgus metus vadovavo sporto entuziastas Pranas Kundrotas.
Jo iniciatyva įrengtas sporto stadionas ir aikštynai garsina mokyklą rajone ir respublikoje.
1990 metais atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, mokykla atvėrė naują istorijos puslapį: grįžo tikybos mokymas, išeivijos ir tremtinių literatūra, Lietuvos istorija, atgaivinamos lietuviškos tradicijos ir papročiai.
Mokykla yra išugdžiusi daug sportininkų, literatų, mokytojų, gydytojų.

STAKLIŠKIŲ SENIŪNIJA

Seniūnija garsėja poilsiautojų lankomu Guostaus ežeru, kurio plotas 74 hektarai.
Prie ežero įsikūrusi kaimo turizmo sodyba. Be šio ežero seniūnijoje dar yra Lieliaus, Juodžio, Veršiuko, Gelužio, Pazelvės, Alšios, Krasausiškių, Sutruko, Gelionių, Juodakėlės ežerai. Per seniūniją teka Verknės, Alšios upės ir Guostės, Obelties,Virkiaus upeliai.
Didelius seniūnijos plotus užima Būdų, Gojaus, Pazelvės, Degsnių, Kalnų, Maižyčių, Bendrės, Anglininkų, Baudėjų, Pušelės kalno miškai.
Puošnioje lentoje įamžintas stambiausias Lietuvos medis – Gojaus miško ąžuolas, menantis XVI a.
Gojaus didžiąją miško dalį sudaro jauni medelynai, labai daug jo neseniai iškirsta, tačiau keli nedideli plotai (pvz. seno ąžuolyno 23 kvartale), nepaisant intensyvaus miško tvarkymo, dėl kurio nyksta daugelis su negyva mediena susijusių organizmų, dar tebėra turtingi biologine, tuo pačiu ir grybų įvairove.
Gojaus miške buvo aptiktos 108 rūšių kerpės ir su jomis susiję grybai. Iš jų 5 rūšys įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą: žalsvoji kežytė, alksninė hipotrachina, gelsvoji spuoguotė, baltijinė ramalina ir tamsioji brylytė. Bene įdomiausias radinys buvo aptiktas ne pačiame miške, tačiau ties jo pakraštyje esančiu lauko keliuku – ten buvo aptikta kerpė, kuri iki šiol pasaulyje buvo žinoma tik iš trijų radimviečių Lenkijoje ir Švedijoje. Gleivainių Gojaus miške buvo surinka kiek daugiau kaip 40 rūšių. Tokią palyginti nedidelę įvairovę nulėmė tai, jog miškas išvalytas nuo stambesnių išvartų bei nukritusių storų šakų, kurių pūvančioje medienoje paprastai įsikuria daugybės rūšių gleivainiai. Čia aptikta ir tokių gleivainių, kurie iš viso yra reti pasaulyje ir kurių dažnas net neturi lietuviško vardo, pavyzdžiui, viena seinės ir viena kukuliuko rūšis. O mažai žinomas Europoje, rastas tik Indijoje ir Karibų jūros salose mikroskopinis gleivainis storakotė klastoderma, kurio vaisiakūniai užaugo ant juodalksnio žievės, Gojaus miške aptiktas pirmą ir kol kas vienintelį kartą Lietuvoje.

STAKLIŠKIŲ PRIEŠISTORĖ

Stakliškių apylinkių priešistorė dar mažai tyrinėta. Tačiau žinomi akmens, bronzos ir geležies amžių paminklai bei radiniai apibūdina šiuo laikotarpiu vykusius kultūrinius, ūkinius ir bendruomenių viduje vykusius procesus.Akmens amžiaus laikotarpį mena prie Verknės upės Gripiškių kaime aptikta neolito laikotarpio gyvenvietė. Čia, dešiniosios Verknės upės pakrantės aukštumoje, buvo rastas titnaginis kirvis. Jis liudija, jog čia prieš penkis tūkstantmečius gyveno Rutulinių amforų kultūros bendruomenė. Jos gyventojai jau kirto miškus, norėdami įrengti gyvulių ganyklas.
Netoli kirvio radimvietės aptikta per 200 titnaginių gaminių, daug skelčių ir nuoskalų, žyminčių titnago dirbinių gamybos vietą. Kitoje Verknės pusėje, Kalnų miško pakraštyje, surasta bronzos amžiui būdingos keramikos ir pavienių titnaginių dirbinių.Vėlesnį bronzos amžiaus laikotarpį reprezentuoja Baudėjų kaime aptiktas akmeninis įtveriamasis kirvis. 1936 m. Baudėjų dvare rasti: iš žalvario pagamintas įvijinis smeigtukas, dvi įvijinės apyrankės, keturios gaubtos kūgio formos plokštelės, pusmėnulio formos kabutis, alavinių dirbinių fragmentai. Senojo geležies amžiaus laikotarpiui priklauso Medžionių kaimo vakarinėje dalyje Krūsnių kalvoje 1967 m. tyrinėtas kapinynas, kuriame aptikti trys kapai su puošniomis įkapėmis. Moters kape rastos dvi žalvarinės antkaklės su šaukštiniais ir vytiniais galais, pasaginė apyrankė. Kituose vyrų kapuose taip pat aptikta daug puošnių įkapių, datuojamų IV–V a.
Viduriniojo ir vėlyvojo geležies amžiaus laikotarpiu Stakliškių apylinkėse mirusieji buvo laidojami pilkapiuose. Iš to laikotarpio žinomi Pramiežių, Pieštuvėnų bei naujai aptikti Lielionių pilkapynai, kuriuose mirusieji laidoti sudeginti. Pilkapių sampilai yra 8–10 m skersmens ir iki 1 metro aukščio, apjuosti grioviais. Šie pilkapiai ir jų palaidojimo būdas būdingas senovės lietuvių genties bendruomenėms.

Stakliškių apylinkėse yra žinomi 9 piliakalniai. Čia, kaip ir didesnėje Lietuvos dalyje, jie pradėti pilti dar I tūkstantmečio prieš Kristų laikotarpiu. Šiam laikotarpiui, matyt, priklauso Virkininkų piliakalnis. Vėlesnio laikotarpio piliakalniai labiau įtvirtinti pylimais ir grioviais. Toks vienas geriausiai įtvirtintų yra Medžionių piliakalnis, turintis aukštus gynybinius pylimus ir gilius griovius, kurio viršutiniai sluoksniai datuojami XI–XIII a., o apatiniai – I tūkstantmetyje prieš Kristų. Pavojaus metu papėdžių gyventojai slėpėsi Lepelionių, Noreikiškių piliakalniuose. Šalia piliakalnių yra buvusios gyvenvietės. Viena jų ekspedicijos metu aptikta prie Stakliškių II piliakalnio. Papėdės gyvenvietėse aptikta brūkšniuotosios, grublėtosios, lygiu paviršiumi keramikos. Tai rodo, kad čia dar I tūkstantmetyje prieš Kristų gyveno
Brūkšniuotosios keramikos kultūros bendruomenė, kurios pagrindu formavosi lietuvių gentis.

LIETUVIŠKAS MIDUS

Stakliškių vardą smarkiai išgarsino lietuviško midaus gamykla, kuriai daugelį metų vadovavo inžinierius technologas, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, politinis kalinys Aleksandras Sinkevičius. Jis pagal technologinius aprašymus iš istorinių šaltinių atkūrė midaus receptus ir juos 1972 metais patentavo didžiojoje Britanijoje.
Aleksandras Sinkevičius skelbė, kad lietuviškas midus yra nauja gamybos šaka, apie kurią nėra literatūros, o jos technologija nedėstoma nė vienos šalies aukštojoje mokykloje. Anuomet SSRS Ministrų tarybos Išradimų ir atradimų komitetas jo gamybos būdą pripažino išradimu ir 1969 m. kovą išdavė autorystės liudijimą. Tuometinė Sovietų Sąjungos užsienio prekybos rūmų patentų valdyba ir patentų komitetas prie SSRS Ministrų tarybos jo išradimą užpatentavo JAV, Anglijoje ir Japonijoje.
Šie patentai užsienyje galiojo 20 metų. 1973 m. kovo pradžioje A. Sinkevičius iš Anglijos gavo patento liudijimą su karalienės Elizabeth II antspaudu:
„Mūsų didenybė minimam asmeniui, kuris nuo šiol bus vadinamas patento gavėju, suteikia mūsų ypatingą licenciją, vienintelę privilegiją ir teisę, kad tik patento gavėjas ir daugiau niekas kitas nurodytu laikotarpiu gali gaminti, prekiauti ir kaip kitaip naudotis minėtu išradimu Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės teritorijoje ir Meno saloje ir kad patento gavėjas 16 m. nuo žemiau nurodytos datos turės ir džiaugsis visa gaunama nauda“.
Aleksandras Sinkevičius savo darbo kabinetą ir namus Stakliškėse buvo pavertęs laboratorija: visur buvo pristatyta daug kolbų su užpilais.
Pasakojama, kad jis pats miškuose rinkdavo kai kurias žoleles – jonažoles, liepos žiedus, kadagių uogas ir kitką, likusias pirkdavo iš „Švenčionėlių vaistažolių“. Dalį medaus vadovas pirkdavo iš žmonių, kitą vežėsi iš Rusijos. Ponas Sinkevičius pats žiūrėjo, kaip verda medus, skaičiavo proporcijas. Midaus spalva ir skonis priklauso nuo medaus rūšių – liepų, grikių, miško ar gėlių.
Prieš persikeldamas į Stakliškes A. Sinkevičius dirbo Mažeikių alaus darykloje vyriausiuoju inžinieriumi. Ten jis dirbo 1949-1954 m., o kitais metais jį perkėlė į Klaipėdos alaus daryklą „Švyturys“.
Savo atsiminimuose A. Sinkevičius teigia, kad būtent čia jam kilo idėja atgaivinti senovės lietuvių taurųjį gėrimą – midų. Tačiau tai padaryti, rašoma jo atsiminimuose, jam trukdė Maisto pramonės ministerija, todėl 1957 m. jis perėjo į Lietkoopsąjungos sistemą ir persikėlė į žydo Rabinovičiaus įkurtą, tačiau tuomet apleistą alaus daryklėlę Stakliškėse. Tuos laikus ten mena tik vienas išlikęs senovinis pastatas – buvusi salyklinė.
Atstatęs įmonėlę kaip eksperimentinę gamyklą „Lietuviškas midus“, 1959 m. A. Sinkevičius įgyvendino savo svajonę. Pradžioje jis dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, o nuo 1967 m. – direktoriumi. A. Sinkevičius sovietmečiu buvo turbūt vienintelis nepartinis gamyklos direktorius Lietuvoje. Partiniuose susirinkimuose, kur buvo kviečiami vadovai, dalyvaudavo ir A. Sinkevičius. Pirmininkaujantysis susirinkimą pradėdavo pasakydamas, kad tarp jų yra vienas nepartinis, tačiau labai geras žmogus, todėl susirinkimą galima pradėti.
A. Sinkevičius buvo dosnus savo šeimos nariams ir darbuotojams, tačiau visiškai neskyrė dėmesio sau – vieną drabužį galėjo 10 metų nešioti. Lietuviškų midaus gėrimų autorius daug skaitė istorinių knygų ir kūrė ne tik gėrimus, bet ir literatūrinius kūrinius: yra parašęs dramų, scenarijų, kūrė eilėraščius, taip pat rašė dienoraštį.

Lietuviškas midus susilaukė įvertinimo ir pripažinimo ne tik šalies, bet ir užsienio parodose Zagrebe, Liepcige, Paryžiuje, Londone, Monrealyje.
Midaus paplitimą Lietuvos miestų kultūroje, pasak istorikų, atspindi tai, jog Vilniuje ir kituose miestuose veikė vadinamosios stačiatikiškos bažnytinės midaus brolijos, kurių nariai religinių švenčių proga gamindavo, vartodavo ir parduodavo midų. Bene daugiausia midaus miestelėnai išgerdavo smuklėse (karčemose), kurių tinklas XV a. vid. – XVIII a. buvo apraizgęs beveik visą Lietuvos teritoriją. Lietuviško midaus gamyba susidomima tik XX amžiuje. Pirmoji, tai padariusi įmonė – Beini Šakovo Prienų alaus bravoras. Jame buvo gaminamas keturių rūšių midus. Midų brandindavo penkerius metus, o trijų ketvirčių butelis kainavo aštuonis litus. Eksportavo šį midų į užsienį, daugiausiai į Palestiną. Yra pasakojama, kad midumi mėgo vaišintis prezidentas Antanas Smetona. 1940 m. šį bavorą nacionalizavus midaus gamyba buvo nutraukta. 1944 m. Prienų alaus bravoras buvo subomborduotas. 1957-ias metais Klaipėdos alaus daryklos “Švyturys” technologui Aleksandrui Sinkevičiui, tuometinėje maisto pramonės valdyboje, pritariama gaminti lietuvišką midų. Tačiau, tik pakeitus keletą gamyklų, 1958-ų metų rugsėjo 8-tą dieną, senajame Lietkoopsąjungos Stakliškių alaus daryklos “Gintaras” virimo skyriuje, išverdami pirmieji 700-tai litrų misos lietuviškam midui “Dainava”. 1960-ųjų metų liepos mėnesį pirmieji 1200-tai butelių labai švelnaus, aromatingo, turinčio 10% alkoholio, gintaro spalvos gėrimo – lietuviško midaus „Dainava“, iškeliauja į prekybą. Sėkmingai startavus šiam midui, sukuriamos dar kelios midaus rūšys, midaus pagrindu pradedami gaminti stiprieji gėrimai.
Nacionalinių gėrimų autorius Aleksandras Sinkevičius teigė, kad gėrimai iš medaus gaminami kilniu tikslu: norėta sukurti tokių gėrimų, kurie puoštų mūsų iškilmių stalą, parodytų lietuvišką vaišingumą ir mažiausiai kenktų žmogui.
Tai pagal jo sukurtas receptūras galime pasimėgauti taurele “Žalgirio”, “Suktinio” arba paragauti kelių rūšių midaus –“Bočių”, ”Dainava”, “Stakliškės”.
1969 m. kovo 25 d., tuometinės Tarybų Sąjungos išradimų komitetas užregistruoja medaus gėrimo „Lietuviškas midus“ gamybos būdą, kaip išradimą. Lietuviškas midus sulaukia pelnyto įvertinimo ne tik šalies parodose, bet ir užsienyje: Zagrebe, Leipcige, Paryžiuje, Londone, Monrealyje.
Šiuo metu UAB „Lietuviškas midus“ gaminamas trijų rūšių midus, vienos rūšies balzamas ir keturių rūšių midaus nektarai. Taip pat gaminami 5%, 8% ir 12% alkoholiniai kokteiliai.
Bendrovė midaus, midaus gėrimų, alkoholinių kokteilių, gaiviųjų gėrimų gamyboje ir realizavime yra įdiegusi ir dirba pagal kokybės vadybos sistemą EN ISO 9001, bei aplinkos apsaugos vadybos sistemą EN ISO 14001.
Įmonės gaminiai yra apdovanoti Lietuvos metų gaminio medaliais, įvairių parodų medaliais ir diplomais.

Midus sudaro tik 3% „Lietuviško midaus“ produkcijos. Aromatizuojant midaus pusgaminį ir maistinį etilo alkoholį natūraliomis kvapniosiomis medžiagomis gaminami midaus nektarai ir midaus balzamai.
Midaus nektaras – tai spiritinis gėrimas, kuriame yra ne mažiau kaip 22% etilo alkoholio. Jis gaminamas aromatizuojant midaus pusgaminį, midaus distiliuotą ir maistinį rektifikuotą etilo alkoholį natūraliomis kvapiosiomis medžiagomis arba kvapiųjų medžiagų preparatais. Jame yra ne mažiau kaip 40% midaus pusgaminio.
Midaus balzamas – spiritinis gėrimas, kuriame etilo alkoholio koncentracija yra ne mažesnė kaip 35%. Jis gaminamas iš distiliuoto midaus ir pasižymi savitu, dažniausiai karčiu skoniu, gaunamu aromatizuojant midaus distiliatą eteringųjų ir prieskoninių žaliavų ekstraktais ir natūraliomis vaisių-uogų sultimis. Nemažą dalį „Lietuviško midaus“ gamybos sudaro ir midaus kokteiliai.
„Lietuviško midaus“ fermentacijos rūsyje stovi 100 nerūdijančio plieno talpyklų, jų tūris – 500.000 l. Čia gėrimai brandinami 0,5-1 m. Bendrovė pagrindinę savo produkciją pilsto į stiklinius ir keraminius butelius, kuriuos, išskyrus firminį butelį, gamina vokiečiai.

ARCHITEKTŪRA ir PAMINKLAI:

Stakliškių (Prienų raj.) Švč. Trejybės bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaus, kryžminio plano, su pusapskrite apside, 2 bokštais. Vienanavė, su transeptu. Virš kryžmos – aklinas žemas kupolas. Šventorių juosia mūrinė tinkuota tvora. Apie bažnyčios vargonus skaitykite čia: http://www.vargonai.com/vargonai/kauno-regionas/stakliskes/
Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1586 m. Stakliškių parapijos Švč. Trejybės medinei bažnyčiai fundaciją suteikė karalius Zigmantas III 1596 m. balandžio 4 d.; dabar 1776 m. šviesiausiasis dauggalis jo malonybė ponas Juozapas Boufalas, LDK matininkas, Stakliškių seniūnas, su žmona Konstancija pastatydino nuo pamatų kryžiaus pavidalo [bažnyčią] iš tvirto mūro. Tais pačiais metais spalio 13 d. ją pašventino šviesusis dauggalis jo malonybė kun. Tomas Zenkovičius, Ariopolio vyskupas, sufraganas, Vilniaus katedros prelatas ir dekanas, LDK sekretorius.
Manoma, kad bažnyčią 1655 m. sudegino Rusijos kariuomenė. Nauja bažnyčia užbaigta 1674 m. Stakliškių seniūnas Juozapas Boufalas 1770–1776 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. Čia klebonavo žymūs lietuvių tautos puoselėtojai.

Stakliškėse stovi paminklas Nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti.

PARTIZANINĖS KOVOS:

Partizaninė kova Stakliškių apylinkėse 1944 – 1953 metais aprašyta: http://www.llt.lt/pdf/jieznas_stakliskes/jieznas_partizanai.pdf

Šiame tekste panaudoti informacijos šaltiniai:

  1. http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20090630_093958-75019/DS.005.0.01.ETD (žiūrėta 2016-07-04)
  2. http://www.stakliskiuvm.puslapiai.lt/Kiti/istorija.htm (žiūrėta 2016-07-04)
  3. http://mokslolietuva.lt/2013/08/magdeburgo-teise-ir-lietuviskasis-jos-kontekstas-2/ (žiūrėta 2016-07-04)
  4. http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=13048 (žiūrėta 2016-07-04)
  5. http://www.prieezero.lt/lt/poilsis-prie-upes/prie-verknes-upes/ (žiūrėta 2016-07-04)
  6. http://www.versme.lt/nepabege.htm (žiūrėta 2016-07-04)
  7. https://lt.wikipedia.org/wiki/ (žiūrėta 2016-07-04)
  8. http://www.pmdtkt.upc.smm.lt/dokumentai/Medziaga/maistas/mm7/maistas-7medziaga.pdf (žiūrėta 2016-07-04)
  9. https://issuu.com/knygos.lt/docs/psvl_w (žiūrėta 2016-07-04)
  10. http://mokslai.lt/referatai/maisto-pramone/midaus-technologijos.html (žiūrėta 2016-07-04)
  11. https://lt.wikipedia.org/wiki/Stakli%C5%A1ki%C5%B3_%C5%A0v%C4%8D._Trejyb%C4%97s_ba%C5%BEny%C4%8Dia (žiūrėta 2016-07-04)
  12. http://www.llt.lt/pdf/jieznas_stakliskes/jieznas_partizanai.pdf (žiūrėta 2016-07-04)


Kita Stakliskes.lt svetainės reklama: